Šiuolaikiniame pasaulyje gana neretai pasitaiko situacijų, kai asmenys savo teises gina ar realizuoja ne per ginčus nagrinėti įgaliotas institucijas (komisijas, inspekcijas, tarnybas, antstolius, policiją, prokuratūrą, teismus ir pan.) įstatymo numatyta tvarka, naudodamiesi teisėtais procesiniais instrumentais, o savarankiškai, neretai nesivadovaudami įstatymų keliamais reikalavimais ir nesilaikydami juose numatytų procedūrų. Nors asmenys tokiais būdais įgyvendina savo teises (tikras ar tariamas), tačiau neretai, nesilaikydami įstatymų reikalavimų, jie padaro žalos kitiems asmenims, kas sukelia pagrindą taikyti atsakomybę savo teises savavališkai įgyvendinantiems asmenims.
Ne kiekvienas žino, kad tokią atsakomybę numato ne Lietuvos Respublikos civilinis ir net ne Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksai, o Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (toliau – BK), kurio 294 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už savavaldžiavimą. Savavaldžiavimas aiškinamas kaip ginčijamos ar pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės savavališkas vykdymas, nesilaikant nustatytos tvarkos, kai dėl to atsiranda didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Už šią nusikalstamą veiką taikoma net iki trijų metų laisvės atėmimo bausmė, kas leidžia šią nusikalstamą veiką vertinti kaip turinčią pakankamai rimtas teisines pasekmes savavaldžiavimą padariusiam asmeniui.

Kuo pasireiškia savavaldžiavimas?

Teismų praktikoje išaiškinta, kad savavaldžiavimas objektyviąja prasme pasireiškia tuo, kad asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, bei padaro didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. BK 294 straipsnio dispozicijoje kalbama tiek apie tikros, tiek apie tariamos teisės savavališką įgyvendinimą. Abejonių nekelia, kad tikra teisė – tai realiai egzistuojanti teisė, pagrįsta sandoriu ar kitu įstatymo numatytu juridiniu faktu (pvz. teisė į skolos grąžinimą pagal vekselį), kai, tuo tarpu, tariamos teisės sampratą reikėtų išanalizuoti išsamiau.
Tariama teisė – tai objektyvaus pagrindo neturinti, tik asmens sąmonėje egzistuojanti teisė. Ši teisė siejama tik su pateisinama (sąžininga) asmens klaida. Pripažįstant tariamos teisės įgyvendinimo faktą, nesivadovautina vien tik kaltininko subjektyviu gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimu, bet būtina nustatyti, kad jis negalėjo arba neturėjo suprasti nesant jokios realiai egzistuojančios teisės (2018 m. balandžio 9 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-141-518/2018).

Tariamos teisės pavyzdys:
Darbuotojas yra įsitikinęs, kad darbdavys turi jam sumokėti dienpinigius už vienos dienos komandiruotę, kas buvo numatyta galiojusioje įmonės kolektyvinėje sutartyje. Kolektyvinę sutartį pakeitus, tokios nuostatos joje nebeliko, o pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas darbdavys tokios pareigos neturi, kai komandiruotė neviršija vienos dienos. Darbuotojas, kuriam šios nuostatos nėra žinomos, yra įsitikinęs, kad jis turi teisę gauti iš darbdavio dienpinigius, todėl pasiima iš įmonės kasos jam tariamai priklausančią pinigų sumą ir tokiu būdu savavališkai įgyvendina savo tariamą teisę. Nustačius, kad darbuotojas paėmė pinigus iš įmonės kasos, žinodamas kad jis neturi teisės į dienpinigius, jo veika bus kvalifikuojama ne kaip savavaldžiavimas, o pagal kitus Baudžiamojo kodekso straipsnius, kaip, pavyzdžiui, turto pasisavinimas (BK 183 str.) ar vagystė (BK 178 str.).
Kaip nurodyta BK 294 str. dispozicijoje, teisė gali būti tiek pripažinta, bet neįgyvendinta, tiek ir ginčijama.
Pripažintos, bet neįgyvendintos teisės savavališkas įgyvendinimas gali būti iliustruojamas taip: Teismas įpareigojo asmenį per penkias dienas grąžinti savo kaimynui natūra priteistą daiktą (pjūklą). Asmuo dar nespėjo įvykdyti teismo sprendimo, kai jo kaimynas kitą dieną po teismo sprendimo priėmimo įėjo į pastarojo žemės sklypo teritoriją ir pasiėmė ten buvusį jam priteistą pjūklą.
Ginčytinos teisės realizavimas: analogiška aukščiau nurodytai faktinei situacijai, tik kaimynas savavališkai įgyvendina nuosavybės teisę į pjūklą jį pasiimdamas iki teismo sprendimo priėmimo, t.y. dar vykstant teisminiam ginčui dėl pjūklo.

Savavaldžiavimo objektyvieji požymiai teismų praktikoje

1. Nuteistoji 2001 metais, nuo birželio iki liepos mėnesio, nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdydama savo ginčijamą tariamą teisę į nukentėjusiajai S. P. priklausančias patalpas – tris kambarius, koridorių ir virtuvę name Vilniuje, tyrimo nenustatytam asmeniui nurodė užmūryti duris, taip savavališkai uždraudė S. P. naudotis jai priklausančiomis patalpomis, dėl to ši iki 2008 m. vasario 1 d. neturėjo savo gyvenamosios vietos (2011 m. spalio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011).

2. S. S. 2010 m. vasarą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė savo tariamą teisę – iš J. K. gavęs apmokėjimą už atliktus rangos darbus, t. y. kapinių tvorelės pamatų išliejimą ir kapinių tvorelės apdailos plokščių sumontavimą Kaune, Romainių kapinėse, esant ginčui su J. K. dėl apmokėjimo ir atliktų darbų kokybės, savavališkai išmontavo kapinių tvorelės apdailos plokštes, taip padarydamas nukentėjusiajai J. K. 1500 Lt (434 Eur) dydžio turtinę žalą (2015 m. sausio 27 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-33-677/2015).

3. D. S. nuo 2015 m. gruodžio 22 d. 11 val. iki 2015 m. gruodžio 23 d. 15.20 val., veikdama bendrininkų grupe su tėvu A. S., nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos, V. S. priklausančioje sodyboje, panaudodama fizinę ir psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį V. K., lauko virtuvėje A. S. su nenustatytu asmeniu antrankiais prirakinus V. K. rankas prie krosnies metalinių konstrukcijų, taip dėl kraujosruvų odoje ir poodyje abiejose plaštakose ir abiejuose riešuose padarant nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, neteisėtai atėmė šiam laisvę, sukeldama pavojų nukentėjusiojo sveikatai dėl peršalimo, hipotermijos, hipovolemijos ir stresinės reakcijos, A. S. grasinant nukentėjusiajam ginklu, grasindama elektrošoko įtaisu, reikalavo grąžinti A. S. 24 000 Eur skolą, savavališkai iš sodybos kiemo išsivarė nukentėjusiojo V. K. naudojamą E. G. priklausantį automobilį „Audi A6“ su jame esančiais jo daiktais (2018 m. vasario 12 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr 2K-40-1073/2018).

Iš aukščiau pateiktų teismų praktikos pavyzdžių matyti, kad savavaldžiavimas, kaip nusikalstama veika, gali objektyviai pasireikšti įvairiais veiksmais, kuriais, pažeidžiant įstatymų numatytus reikalavimus, savavališkai yra realizuojamos tam tikros pripažintos ar ginčijamos, tikros ar tariamos teisės. Kvalifikuojant veiką kaip savavaldžiavimą reikia nustatyti, kad kaltininkas nesinaudoja įstatymų numatytais ginčų sprendimo ar teisių vykdymo, jų gynimo instrumentais (nesikreipdamas į atitinkamas institucijas, tarnybas, nesilaikydamas tam tikros įstatymų numatytos ginčų nagrinėjimo tvarkos), siekdamas realizuoti arba įvykdyti savo teisę, t.y. pats įgyvendina savo teises ne visada teisėtais būdais ir priemonėmis savo pasirinktu būdu (grasindamas, šantažuodamas, naudodamas fizinį smurtą, savavališkai pasiimdamas daiktą, atlikdamas kitus veiksmus).

Savavaldžiavimo padariniai – kokie jie?

Savavaldžiavimas yra priskiriamas nusikaltimų kategorijai, atsižvelgiant į jo pavojingumo laipsnį, kurį identifikuoja nusikalstamos veikos padariniai, o būtent, didelė žala. Teismai ne kartą pažymėjo, jog savavališki veiksmai, įgyvendinant tam tikrą teisę, dažnai atliekami esant skirtingų interesų sandūrai, civiliniam ginčui, kurio sprendimo pagrindus ir būdus nustato civilinės teisės normos. Todėl savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas papildomai pažymėjo, kad nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo, atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties. Taigi, siekiant asmens veiksmus vertinti kaip savavaldžiavimą pagal BK 294 str., yra būtina nustatyti ne tik objektyviosios pusės požymius atitinkančius veiksmus, bet ir didelės žalos padarymo fakto požymį. Nenustačius didelės žalos požymio, veika negali būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas pagal BK 294 str.

Pavyzdžiui, vertindamas pavyzdyje Nr. 2 nurodytas faktines aplinkybes, LAT pažymėjo, kad S. S. veiksmai nuo išbetonuotos kapo tvorelės išmontuojant apdailos plokštes, kai jis suprato, kad J. K. neketina sumokėti likusios sumos už sutartus ir atliktus darbus, negali būti vertinami kaip tikslingas veikimas prieš nukentėjusiosios interesus, t. y. nėra pagrindo teigti, jog S. S. numatė neigiamus padarinius (didelę žalą nukentėjusiosios teisėms ir teisėtiems interesams) ir tokių padarinių norėjo. Taigi, tokie S. S. veiksmai negali būti laikomi tiek pavojingais, kad būtų galima konstatuoti nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 1 dalyje, požymius.

Kalbant apie kvalifikuotą savavaldžiavimo sudėtį, numatytą BK 294 str. 2 d., t.y. kai asmens teisė savavališkai įgyvendinama, panaudojant psichinę arba fizinę prievartą, pažymėtina, kad pagal ankstesnę teismų praktiką savavaldžiavimas, padarytas naudojant fizinę ar psichinę prievartą, buvo pripažįstamas nusikalstama veika ir kvalifikuojamas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net ir formaliai nenustačius didelės žalos požymio (kasacinės nutartys Nr. 2K-171/2005, 2K-464/2007, 2K-778/2007, 2K-167/2008). Tačiau pagal šiuo metu formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, grindžiant atsakomybės pagal BK 294 straipsnio 2 dalį taikymą, turi būti nustatytas ir šio nusikaltimo padarymo būdas, ir tokiu būdu padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui.
Žemiau pateikiamas didelės žalos požymio nustatymo pavyzdys teismų praktikoje, kai savavaldžiaujant naudojama psichinė ir fizinė prievarta:

Nuteistasis, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį A. K. ir grasindamas ateityje prieš jį pavartoti fizinį smurtą, savavališkai vykdė ginčijamą tariamą kito asmens – A. R. teisę – reikalaudamas nukentėjusiojo A. K. grąžinti tariamai iš A. R. pavogtą telefoną Kelmėje, abu sudavė nukentėjusiajam rankomis po vieną smūgį į galvą, tęsdami nusikalstamą veiką, nusivedę nukentėjusįjį prie Kražantės upės, abu spardė kojomis ir sudavė rankomis nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, toliau tęsdami nusikalstamą veiką grįžo į A. R. priklausantį namą, kur nukentėjusįjį abu spardė kojomis, sudavė rankomis nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas bei jis plaktuku sudavė vieną kartą į koją, po to įsodinę nukentėjusįjį į A. R. priklausantį automobilį „AUDI 80“, jame vieną kartą sudavė plaktuku nukentėjusiajam į galvą, R. M. sudavus rankomis nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, atvažiavę į Padubysio mišką abu nustūmė nukentėjusįjį nuo šlaito, tuo padarydami nukentėjusiajam kraujosruvas apatinėje lūpoje, kairio smilkinio srityje, nubrozdinimus kairės ausies srityje, kairės plaštakos V-o piršto muštines žaizdas, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo padarydamas didelės žalos nukentėjusiojo A. K. teisėms.

Taigi, asmens veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 294 str. tik tada, kai dėl asmens savavališko savo teisių įgyvendinimo kitam asmeniui yra padaroma didelė žala, kurią teismas konstatuoja, nurodydamas jos nustatymo ir įvertinimo kriterijus.

Visos teisės saugomos. Cituojant arba kitaip platinant šią informaciją prašau nurodyti informacijos šaltinį.

Dalintis: