Įmonės vadovo atsakomybė už pareigos inicijuoti įmonei bankroto bylą nevykdymą

Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba, nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Bankrotas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai ne tik nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, bet ir pažeidžiami įmonės bei jos kreditorių teisės bei teisėti interesai.
Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) apibrėžia subjektų ratą, turinčių teisę, o tam tikrais atvejais ir pareigą, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Taigi, ĮBĮ 5 str. 1 d. numatyta, kad dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo gali kreiptis 1) kreditorius (kreditoriai); 2) įmonės vadovas; 3) likvidatorius.

imone_veikla_direktorius_verslas
www.pixabay.com

Šiame straipsnyje yra analizuojamas vieno iš aukščiau nurodytų subjektų – įmonės vadovo – ne tik teisės, bet ir pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nevykdymas bei už šios pareigos nevykdymą jam taikoma atsakomybė.

Civilinės atsakomybės sąlygos

Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad jis geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus. Tam, kad įmonės vadovui būtų galima taikyti civilinę atsakomybę už pareigos kreiptis dėl bankroto bylos inicijavimo nevykdymo, būtina nustatyti visas jo civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę.

Įmonės vadovo pareiga inicijuoti įmonei bankroto bylos iškėlimą kyla nuo įmonės nemokumo momento

Neteisėti veiksmai. Pagal ĮBĮ 8 str. 1 d. ir 4 d. nuostatas pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės direktoriui kyla atsakomybė. Tam, kad būtų konstatuotas įmonės direktoriaus veiksmų, o tiksliau, neveikimo, neteisėtumas, pirmiausia turi būti nustatytas jo neįvykdytos pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas, t. y. nuo kada atsirado pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 str. 8 d. įtvirtintus kriterijus. Nustačius momentą, nuo kurio direktoriui atsirado pareiga inicijuoti bankroto bylą ir šios pareigos nevykdymas, konstatuotinas vadovo neteisėtas neveikimas.
Sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, viena iš kurių yra įmonės nemokumo fakto atsiradimas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 str. 8 d. įtvirtintus kriterijus yra nemoki. (Pažymėtina, kad įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 str. 8 d. įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 str. 8 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; kt.))

imones_direktorius_veikla
www.pixabay.com

Kalbant apie bankroto bylos įmonei iniciavimą, pirma reikėtų išsiaiškinti, kas yra įmonės nemokumas. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 str. 8 d. nustatytą nemokumo kriterijų, gali būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Vien ta aplinkybė, jog įmonė, nors ir nuostolingą, tačiau ūkinę komercinę veiklą vykdė, negali pašalinti vadovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).

Pareigos kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas taip pat konstatuojamas įvertinus, ar įmonės vadovas turėjo pakankamai pagrindo tikėtis, kad įmonė atkurs mokumą, atsiskaitys su kreditoriais bei išsaugos darbo vietas

Siekiant nustatyti civilinės atsakomybės buvimo prielaidas, nesikreipus į teismą kelti nemokiai įmonei bankroto bylą, svarbu išsiaiškinti ne tik tai, nuo kurio momento įmonės pradelstų įsipareigojimų suma viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės (teisinis nemokumas), bet ir nuo kurio momento įmonė visiškai nebevykdė įsipareigojimų pagal anksčiau sudarytas sutartis, nebevykdė normalios ūkinės veiklos, nebesudarinėjo sandorių ir pan. (faktinis nemokumas). Taip pat nustatytina, ar įmonės vadovas turėjo pakankamai pagrindo tikėtis, kad įmonė atkurs mokumą, atsiskaitys su kreditoriais bei išsaugos darbo vietas.

Įmonės vadovo veiksmų neteisėtumas konstatuotinas tada, jeigu pagal byloje nustatytas aplinkybes vadovas žinojo arba turėjo žinoti, kad bendrovė yra nemoki

Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą; nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę; nėra teisiškai reikšmingos ir galimos įmonės administracijos vadovo pastangos siekti, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktų kiti asmenys (kreditoriai); pareiga inicijuoti bankroto bylą, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams, tenka įmonės administracijos vadovui, ĮBĮ apibrėžiama šios pareigos įgyvendinimo tvarka, todėl teisės aktuose nereglamentuoti įmonės administracijos vadovo veiksmai neeliminuoja nei pareigos inicijuoti bankroto bylą, nei civilinės atsakomybės už šios pareigos nevykdymą.
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, esant įmonės nemokumo faktui, įmonės vadovas privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Bendrovės vadovo veiksmai kvalifikuojami kaip neteisėti, jei pagal byloje nustatytas aplinkybes vadovas žinojo arba turėjo žinoti, kad bendrovė yra nemoki. Šis sužinojimo momentas priklauso nuo faktinių aplinkybių, t. y. kada vadovas turėjo objektyvią galimybę susipažinti su bendrovės finansiniais dokumentais, o tai gali priklausyti nuo vadovo valdymo laikotarpio, bendrovės dydžio, aplinkybės, ar buvęs vadovas tinkamai perdavė dokumentus, ir pan. Kasacinio teismo praktikoje vadovo veiksmų teisėtumas vertinamas pagal vadovo objektyvaus elgesio standartą, kuris reiškia, kad valdymo organo narys savo veikloje turi atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Dėl to sprendžiant dėl vadovo sužinojimo apie nemokumą momento, vertintina ne tik aplinkybė, ar jis faktiškai žinojo apie nemokumą, bet ir tai, ar jis neprivalėjo žinoti apie nemokumą atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes.
Taigi įmonės vadovo nesikreipimas dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo įstatymo nustatyta tvarka, kai įmonė yra nemoki, o vadovas apie tai žino arba turi žinoti, pripažįstama neteisėtu neveikimu civilinės atsakomybės aspektu.

skolos_imones_bankrotas
www.pixabay.com

Žala. Sprendžiant dėl žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, pažymėtina, kad kasacinio teismo išaiškinta, jog atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Įmonės vadovas atsako už žalos visiems kreditoriams padidėjimą nuo pareigos iškelti bankroto bylą atsiradimo momento iki savo įgaliojimų pabaigos.

Įmonės vadovo kaltės buvimas yra preziumuojamas ir neįrodinėtinas, tačiau ši prezumpcija gali būti paneigta

Priežastinis ryšys. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį, t. y. nustatyti, kada ir kuriam įmonės vadovui privalėjo būti žinoma, kad įmonė negalės atsiskaityti su kreditoriais.

Kaltė. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, pagal CK 6.248 str. 1 d. jo kaltė preziumuojama, todėl nėra pareigos įrodinėti, kad bendrovės vadovas (ar savininkas) yra kaltas dėl pareigos inicijuoti bendrovei bankroto bylą nevykdymą. Bendrovės direktorius, siekdamas paneigti kaltės prezumpciją, gali įrodinėti savo kaltės nebuvimą, nurodydamas tai patvirtinančias aplinkybes bei pateikdamas tai pagrindžiančius įrodymus

Civilinės atsakomybės subjektas

Kasacinis teismas, formuodamas praktiką bylose dėl įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą nevykdymą, pažymęjo, kad civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Jei dalyvis atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui, laikytina, kad jis veikia kaip faktinis vadovas ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas. Plėtodamas šią praktiką, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas narys gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013).

Atsakomybė už bankroto bylos įmonei neinicijavimą negali būti taikoma faktiniam vadovui (de facto vadovui) ar pagal vadovo suteiktą įgaliojimą veikiančiam asmeniui

imone_skolos_nemokumas_pareiskimas
www.pixabay.com

Tačiau savo vėlesnėje praktikoje Lietuvos Aukščiausias Teismas pakeitė savo poziciją ir nurodė, kad ĮBĮ 8 str. 4 d. nustatyta civilinė atsakomybė už pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimą gali būti taikoma tik ĮBĮ 8 str. 1 d. nurodytiems asmenims – formalų įmonės vadovo statusą turinčiam asmeniui (de jure vadovui) ir (ar) jos savininkui (savininkams), tačiau negali būti taikoma faktiniam vadovui (de facto vadovui) ar pagal vadovo suteiktą įgaliojimą veikiančiam asmeniui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr e3K-3-265-611/2017) LAT papildomai išaiškino, kad įmonės vadovas ir/ar savininkas negali savo įgaliojimų perduoti kitiems asmenims, todėl dalies ar visų įmonės vadovo įgalinimų perdavimas įgaliojimo pagrindu kitiems įmonės darbuotojams nesukuria pastariesiems ĮBĮ 8 str. 1 d. įtvirtintos pareigos, atitinkamai jiems neatsiranda ir ĮBĮ 8 str. 4 d. nustatyta civilinė atsakomybė. Tokia teisinė situacija, kai bendrovės vadovas dėl tam tikrų aplinkybių (nedarbingumo, atostogų, komandiruotės ir pan.) laikinai negali eiti savo pareigų, kvalifikuotina kaip trečiųjų asmenų pasitelkimas vadovo prievolėms atlikti, tačiau ji nereiškia naujo bendrovės vadovo, kaip valdymo organo, paskyrimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-378/2017, 29 punktą). Įgaliotinis, veikdamas suteikto įgaliojimo ribose, sukuria teises ir pareigas asmeniui, išdavusiam įgaliojimą. Atitinkamai asmuo, veikiantis pagal įgaliojimą, vien šiuo pagrindu negali būti laikomas įmonės faktiniu vadovu.

Kelių vadovų atsakomybės atribojimas

Kai įmonės vadovo pareigas besikeisdami atliko keli asmenys, ko rezultate įmonė tapo nemoki, gali kiti jų atsakomybės atribojimo klausimas.
Pagal kasacinio teismo praktiką laikomasi bendros taisyklės, kad faktiškai nemokiai įmonei skirtingais laikotarpiais vadovavę asmenys atsako tik už savo vadovavimo laikotarpiu atsiradusią žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Taigi, bendrovės vadovas, vėlavęs iškelti bankroto bylą, atlygina tik tą žalą, kuri teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su jo neteisėtais veiksmais ir atsirado per jo vadovavimo laikotarpį.
Tačiau ši taisyklė turi išimčių. Tais atvejais, kai dėl vadovų kaltės dėl to, jog jie netinkamai tvarkė finansinius bendrovės dokumentus ir šie dokumentai yra prarasti, neteikė Juridinių asmenų registrui kasmetinių finansinės atskaitomybės ataskaitų, tinkamai neperdavė bendrovės dokumentų, negalima nustatyti, kurie kreditorių reikalavimai atsirado ar padidėjo kurio iš vadovų valdymo laikotarpiu, jų visų solidarioji atsakomybė preziumuojama – tai solidariosios atsakomybės esant alternatyvioms žalos atsiradimo priežastims atvejis, nurodytas CK 6.279 straipsnio 4 dalyje.

Bendrovės vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo neįvykdymas – nuostolių skaičiavimo atskaitos taškas

finansines_problemos_bankrotas
www.pixabay.com

Taigi tik tuo atveju, jei byloje bus nustatytos faktinės aplinkybės, kad keli vadovai atliko neteisėtus veiksmus bendrovei esant nemokiai, nuo to momento, kai jie sužinojo apie nemokumą arba objektyviai turėjo sužinoti, jie nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, ir kartu kiekvienas jų pažeidė pareigą teikti bendrovės finansinės atskaitomybės ataskaitą Juridinių asmenų registrui, neperdavė dokumentų kitam vadovui ir dėl to nėra galimybės nustatyti, kaip bendrovės finansinė padėtis pakito kiekvieno iš jų valdymo laikotarpiu, bus preziumuojama visų vadovų solidarioji atsakomybė už kreditorių reikalavimų padidėjimą nuo nemokumo atsiradimo momento.

Galioja bendra taisyklė, kad faktiškai nemokiai įmonei skirtingais laikotarpiais vadovavę asmenys atsako tik už savo vadovavimo laikotarpiu atsiradusią žalą

Dėl atlygintinos žalos dydžio

Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016). Atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos Būtent šia padidėjusia žala yra apibūdinamas direktoriui reiškiamo reikalavimo dydis.

Visos teisės saugomos. Cituojant arba kitaip platinant šią informaciją prašau nurodyti informacijos šaltinį.

Panašūs įrašai

Rašyti komentarą

Naujausi straipsniai

Žurnalistų atsakomybė už tikrovės neatitinkančios informacijos skelbimą
2024-02-20
Vaiko gyvenamosios vietos keitimas
2024-01-12
Pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo atsisakymo pagrįstumas, pateisinant jos sudarymo termino pabaiga
2023-11-25