Palikimas gali atsirasti dviems juridiniais pagrindais – pagal testamentą arba, palikėjui nesudarius testamento bei neišreiškus savo valios dėl palikimo paskirstymo, – pagal įstatymą. Testamento laisvės principas leidžia palikėjui savo nuožiūra priimti sprendimą dėl palikimą sudarančio turto – palikti jį bet kuriems civilinės teisės subjektams, paskirstyti dalimis, susieti paveldėjimo teisę su kokios nors prievolės įvykdymu ar apskritai nepriimti jokio sprendimo palikimo klausimu. Taigi, testamento pagrindu palikėjas gali nevaržomai palikti savo turtą bet kuriems asmenims, tarp kurių nebūtinai turi būti jo giminaičiai, t.y. turtas gali būti paliktas bet kuriems fiziniams, juridiniams asmenims, paramos, labdaros organizacijoms, religinėms bendruomenėms, Lietuvos valstybei ir pan.
Kaip kardinaliai beskambėtų testamento laisvės principas, jis visgi gali būti ribojamas, bet tik įstatyme nustatytais atvejais. Vienas iš tokių atvejų yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.20 str. 1 dalyje, kai palikėjas artimiausius šeimos narius, kuriems būtina parama ar išlaikymas, be adekvačios priežasties nušalina nuo palikimo arba skiria jiems mažiau negu pusę tos dalies, kuri jiems priklausytų, jiems paveldint turtą pagal įstatymą, valstybė turi įsikišti į paveldėjimo santykius ir apginti tokius šeimos narius, suteikdama jiems teisę į privalomąją palikimo dalį. Žemiau plačiau pasisakoma apie šio ribojimo sąlygas bei kriterijus.
interier1.1CK 5.20 str. 1 d. nustatyta, kad palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, turi teisę į privalomąją palikimo dalį ir šios dalies dydį. Svarbu pažymėti, kad į privalomąją palikimo dalį gali pretenduoti tik šiame straipsnyje nurodyti asmenys ir tik tuo atveju, kai paveldima pagal testamentą, kiti asmenys pretenduoti į privalomąją palikimo dalį negali.

Išlaikymo poreikio kriterijai teismų praktikoje

Klausimas dėl išlaikymo reikalingumo gali būti teigiamai išspręstas tik teismui įvertinus visą palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens turtinę padėtį ir konstatavus, kad jis savo pajamomis ir jam priklausančiu turtu neturi galimybės patenkinti būtinų savo poreikių. Tuo tikslu teismas turi nustatyti:
a) kokį turtą, įskaitant nekilnojamąjį ir kilnojamąjį, asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, palikimo atsiradimo dieną valdė nuosavybės teise; ar gyveno (gyvena) testatoriui priklausančiose gyvenamosiose patalpose; kur deklaravo savo gyvenamąją vietą; ar turi kitą gyvenamąją vietą;
b) kokias pajamas toks asmuo gavo palikimo atsiradimo dieną ir kokias galimybes turėjo gauti didesnes pajamas, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms ir konkretiems tokio asmens poreikiams;
c) kokia asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas, susiję su teisėmis gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą.
interier1.1 Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad asmens nedarbingumas yra reikšmingas sprendžiant dėl įpėdinio atitikties CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytam subjektiškumo kriterijui, bet įrodinėjimo dalykas negali būti apribojamas vien šiuo faktu, būtina įrodyti minėtas aplinkybes, kad palikėjo mirties dieną nedarbingas įpėdinis neturėjo pakankamai turto ir pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms patenkinti, todėl jam buvo reikalingas palikėjo išlaikymas. Tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad nedarbingas asmuo turi pakankamai turto ir/ar pajamų, pvz. turi nekilnojamojo turto objektą, kurį nuomoja, turi akcijų, už kurias gauna dividendus, turi išmokas, pašalpas ir sugeba iš gautų lėšų savarankiškai gyventi, jo nedarbingumas nesudarys pagrindo skirti jam privalomosios palikimo dalies.

Vertinant faktines aplinkybes, kaip sudarančias ar nesudarančias pagrindo skirti asmeniui privalomąją palikimo dalį, būtina atsižvelgti į tai, kad tam tikra asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas yra susiję su atitinkamomis teisėmis: gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą. Konstatavus, kad asmuo palikimo atsiradimo metu buvo atitinkamos būklės, kai jam reikalinga parama, reikia įvertinti ir tai, kad tokioje situacijoje jis įgyja ir teisę į paramą. Vertinant išlaikymo reikalingumą palikimo atsiradimo metu, būtina įvertinti, ar asmuo išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms

Taigi, jeigu asmuo turi teisę į tam tikrą valstybės pašalpą, tačiau šios teisės dėl savo kaltės nerealizuoja, nors gali tą padaryti, tuomet negali būti konstatuojama, kad jam reikalinga parama iš palikėjo.

Svarbu paminėti ir tai, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jei byloje paaiškėja aplinkybės, jog išlaikymo reikalingumą įrodinėjantis asmuo pats kaltais veiksmais sukūrė savo sunkią materialinę padėtį (piktnaudžiaudamas alkoholiu, tyčia susižalojęs, iššvaistęs turėtą turtą ir pan.), teismas turi įvertinti šias aplinkybes ir spręsti, ar jos nesudaro pagrindo netenkinti prašymo nustatyti išlaikymo reikalingumo faktą, būtiną siekiant įgyti teisę į privalomąją palikimo dalį. Būtinybė spręsti tokį klausimą kyla todėl, kad asmens, tik dėl savo sąmoningų kaltų veiksmų tapusio nepajėgaus apsirūpinti pragyventi būtinomis lėšomis, pretendavimas į palikimo privalomąją dalį neatitiktų proporcingumo, geros moralės, teisingumo, protingumo interier1.1 ir sąžiningumo principų ir CK 5.20 straipsnio 1 dalies paskirties – užtikrinti tų materialinės padėties požiūriu silpniausių šeimos narių, kurie tokioje padėtyje atsidūrė dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, teisių ir teisėtų interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 19 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktika).

Išlaikymo poreikio kriterijų realus vertinimas teismų praktikoje

Siekiant pailiustruoti, kaip teismų praktikoje vertinami aukščiau aprašomi kriterijai, žemiau pateikiamos ištraukos iš teismų sprendimų, kuriose matyti, kaip teismai vertina tam tikras aplinkybes bei pripažįsta jas sudarančiomis pagrindą skirti privalomąją palikimo dalį arba ne.

Pavyzdys Nr. 1. 2019 metų pavasarį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje nustatyta, kad ieškovė (palikėjo dukra), nepaveldėjusi palikėjo turto pagal testamentą (palikėjui testamentu nušalinus ją nuo palikimo), ir nesant palikėjo turto, paveldimo pagal įstatymą, šioje byloje iškėlė klausimą dėl jos teisės į privalomąją palikimo dalį pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį. Ieškovė išlaikymo reikalingumą grindė aplinkybe, kad nuo 2013 m. balandžio mėn. iki mirties ją išlaikė jos tėvas, teikdamas finansinę paramą; ji viena augina nepilnametę dukterį, neturi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, santaupų, nuomojasi būstą, buvęs sutuoktinis neteikia išlaikymo vaikui, ieškovė gauna paramą iš Vaikų išlaikymo fondo, slaugydama sunkiai sergantį tėvą, ji visiškai išseko, pablogėjo jos sveikata, nebegali dirbti pagal turimą solinio dainavimo profesiją.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė neturi jokio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, su nepilnamete dukterimi gyveno pas anytą; po santuokos 2014 m. nutraukimo jos buvęs sutuoktinis nemokėjo nepilnametei ieškovės dukteriai išlaikymo; jos draudžiamosios pajamos 2014 m. sudarė vidutiniškai 120 Eur per mėnesį, 2015 m. – apie 65 Eur per mėnesį, 2016 m. pirmą pusmetį – 86,25 Eur per mėnesį; 2016 m. ji dirbo vaikų darželio auklėtoja 0,8 etato, vėliau – 0,7 etato; 2016 m. gruodžio mėn. gavo 146,57 Eur nedarbo draudimo išmoką. Taigi, ieškovės pajamos palikimo atsiradimo metu buvo labai mažos ir nesiekė net minimalaus darbo užmokesčio. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į VšĮ Karoliniškių polikliniką dėl pablogėjusios sveikatos; jai diagnozuota neurastenija; 2015 m. rugsėjo 9 d. – 2016 m. birželio 29 d. laikotarpiu ieškovė gydyta Psichikos sveikatos centre; nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. ieškovei nustatyta konvencinė afonija, balso stygų uždegimas, dingęs balsas ir kt. ligos, dėl šių ji nuolat gydėsi. Šių nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad dėl tokios sveikatos būklės pagal įsigytą profesiją, susijusią su dainavimu, ieškovė negali dirbti, taip pat nustatė, kad jai nesuteikta teisė dirbti pedagoginį darbą.
LAT pažymėjo, kad sveikatos sutrikimai ieškovei diagnozuoti iki palikėjo mirties ir nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nenustatyta, jog šie sutrikimai buvo laikino pobūdžio ir (ar) išnyko iki palikėjo mirties. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir tai, kad 2017 m. ieškovės sveikata tik blogėjo, jai buvo skiriamas medikamentinis gydymas. Taigi bylos duomenimis interier1.1 , kad palikėjo mirties dieną ieškovė turėjo rimtų sveikatos problemų, o jos turtinė padėtis buvo bloga – ji neturėjo nei kilnojamojo, nei nekilnojamojo turto, išlaikė nepilnametę dukterį, gavo labai mažas pajamas, kurios nesiekė net minimalaus darbo užmokesčio. Nors apeliacinės instancijos teismas ir pažymėjo, jog ieškovės pajamos nebuvo didelės, vis dėlto sprendė, jog palikimo atsiradimo dieną ji neišnaudojo visų objektyvių galimybių gauti būtinų pragyventi lėšų, atkreipė dėmesį į tai, kad sveikatos sutrikimai diagnozuoti vėlesniu laikotarpiu ir ji turėjo galimybę dirbti kitus darbus, ne tik pagal įsigytą išsilavinimą, LAT pažymėjo, kad, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad palikėjo mirties dieną ieškovei buvo reikalingas išlaikymas (2019 m. balandžio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149-421/2019).

Pavyzdys Nr. 2. Ieškovė kreipėsi į teismą su reikalavimu priteisti jai privalomąją palikimo dalį po sutuoktininio mirties. Nurodė, kad su sutuoktiniu nors faktiškai ir nebegyveno kartu sutuoktinio iniciatyva (jis gyveno su kita moterimi), tačiau palaikė su juo ryšį, jis ja rūpinosi, prižiūrėjo. Sutuoktinis būdamas gyvas pirkdavo jai vaistus, mokėdavo komunalinius mokesčius, susijusius su namo išlaikymu, bei jos vardu registruoto garažo bendrijos mokesčius, pirkdavo net maistą.
Ieškovė nurodė, kad dėl savo amžiaus ir prastos sveikatos būklės neturi jokių galimybių gauti papildomų lėšų pragyvenimui, o gaunamos pensijos neužtenka minimalių poreikių tenkinimui (jos turimos pajamos siekia 339,97 EUR) . Papildomai ji nurodė, kad jos išlaidos per mėnesį siekia net 305 EUR, jai reikalingi papildomi vaistai, kurie taip pat nėra kompensuojami, todėl kiekvieną mėnesį jai papildomai reikalingi 106 EUR. Dėl savo finansinės padėties ji negali įsigyti visų paskirtų vaistų, kurie jai būtini.
Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismas pripažino šias aplinkybes, kaip nesudarančias pagrindo skirti ieškovei privalomąją palikimo dalį ir pažymėjo, kad, ieškovė turėjo 44 458,50 EUR vertės nekilnojamojo turto, dėl kurio vertės ieškovė neprieštaravo, todėl ji turėjo pakankamai nekilnojamojo turto, kuris galėjo būti pajamų šaltiniu.
interier1.1 byloje nors teismai ir nustatė, kad ieškovei nustatytas didelis neterminuotas nedarbingumo lygis, tad ji dėl garbaus amžiaus, nedarbingumo lygio dirbti palikimo atsiradimo momentu negalėjo, tačiau akcentavo, jog ieškovės pajamos 2018 m. gruodžio 1 d. buvo 296,44 EUR. Lietuvos Respublikoje vidutinė senatvės pensija 2018 m. trečiąjį ketvirtį buvo 311,99 EUR, todėl manytina, kad gaunama pensija ir kompensacija iš esmės atitiko Lietuvos Respublikoje vidutinės senatvės pensijos dydį ir tai, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovės gauta kompensacija palikimo atsiradimo momentu buvo nepakankama būtiniesiems poreikiams patenkinti, palikimo atsiradimo dieną nebuvo iš esmės mažesnis už vidutinės senatvės pensijos vidurkį Lietuvos Respublikoje. Taip pat teismas atsižvelgė ir į aplinkybes, kad ieškovė turi du suaugusius darbingus vaikus, kurie turi prižiūrėti savo motina ir vienas iš vaikų tą faktiškai ir daro, o prie ieškovės išlaikymo turi prisidėti ir antrasis pilnametis sūnus. Galiausiai, teismai įvertino ir tai, kad ieškovė su palikėju jau dešimt metų nebegyveno kartu, faktiniai santuokinių ryšiai nutrūko 2008 metais, o palikėjas buvo apsigyvenęs su kita moterimi, kuriai ir paliko testamentu savo turtą, Šių aplinkybių visuma, teismų vertinimu, nesudarė pagrindo teigti, kad ieškovei yra reikalinga parama, kuri priteistina privalomosios palikimo dalies forma (2019 m. gruodžio 16 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1539-730/2019).

Kaip matyti iš aukščiau nurodytų teismų sprendimų motyvų, teismai kiekvienu atveju vertina tam tikras aplinkybes per išlaikymo, paramos poreikio prizmę ir nustato, ar asmuo, atsižvelgiant į jo finansinę padėtį, turi teisę į privalomąją palikimo dalį, kas leidžia daryti išvadą, jog CK 5.20 str. 1 d. numatyta formuluotė – „reikalingas išlaikymą“ yra vertinamojo pobūdžio ir nustatomas konkrečioje nagrinėjamojo byloje ir priklauso nuo asmens pateiktų įrodymų kiekio bei nuo jo sugebėjimo įtikinti teismą aplinkybe, kad pastarasis neturi pakankamai turto/lėšų būtinų savo poreikių patenkinimui po palikėjo mirties.

Visos teisės saugomos. Cituojant arba kitaip platinant šią informaciją būtina nurodyti informacijos šaltinį.

Dalintis: